Vėlinės: žmogaus nebėra, bet kodėl jis vis dar gyvena mūsų kasdienybėje?

Apie išėjusius artimuosius, atmintį ir keistą gyvenimo gebėjimą išsaugoti tai, ko jau nebegalime apkabinti.

Kartais mirusį žmogų prisimename visai ne kapinėse.

Ne prie uždegtos žvakės. Ne žiūrėdami į seną nuotrauką.

O stovėdami virtuvėje ir pjaustydami duoną.

Staiga pastebi, kad ją pjaustai lygiai taip, kaip kadaise pjaustydavo mama. Plonai, atsargiai, nors pats niekada specialiai taip nesimokei.

Arba išgirsti save sakant sakinį, kurį vaikystėje nuolat kartodavo tėtis.

Ir net nusijuoki.

„Na va, dabar jau aš taip kalbu.“

Kartais prisiminimas ateina per kvapą. Per seną dainą. Per puodelį, iš kurio kažkas visada gerdavo kavą.

Ir tą akimirką nutinka kažkas sunkiai nusakomo.

Žmogaus nebėra. Bet kažkas iš jo vis dar yra tavo gyvenime.

Ne kaip mistinis reiškinys, kurį reikėtų įrodyti, o kaip patirtis, kuri taip giliai įaugo į tave, kad tapo tavo paties dalimi.

Galbūt todėl Vėlinės yra kur kas daugiau nei viena diena metuose, kai aplankome kapus.

Tai laikas, kai galime pastebėti, kiek daug žmonių iš tikrųjų nešiojamės savyje.

Kodėl mirusį žmogų kartais prisimename netikėčiausią akimirką?

Įsivaizduok paprastą sekmadienį.

Tvarkaisi namuose, skamba radijas. Staiga pasigirsta sena daina.

Galbūt jos net nemėgai. Tačiau ją nuolat klausydavo tavo senelis.

Ir štai tu jau nebe tame kambaryje, kuriame tvarkaisi.

Mintyse esi kažkur vaikystėje.

Matai seną virtuvę. Girdi, kaip kažkas barška puodais. Prisimeni balsą, kurio seniai negirdėjai.

Kartais užtenka kelių muzikos taktų, kad sugrįžtų visas pasaulis, kurio šiandien jau nebėra.

Mūsų atmintis nėra tvarkingas stalčius, kuriame prisiminimai sudėti pagal datas. Ji glaudžiai susijusi su pojūčiais, emocijomis ir pasikartojančiomis patirtimis.

Todėl kvapas, garsas ar pažįstamas judesys gali netikėtai priminti žmogų, su kuriuo kažkada jautėmės saugūs, mylimi ar tiesiog buvome įpratę būti kartu.

Kartais tai sukelia šypseną. Kartais – ašaras. O kartais abu dalykus vienu metu.

Ir tame nėra jokio prieštaravimo.

Galime ilgėtis žmogaus ir kartu juoktis prisiminę jo keistenybes. Galime jausti liūdesį ir dėkingumą. Galime prisiminti ne tik gražius dalykus, bet ir tuos, dėl kurių kadaise ginčijomės.

Nes artimas žmogus retai būna vien gražus prisiminimas.

Jis buvo tikras.

Su savo nuotaikomis, įpročiais, trūkumais ir savitu būdu mus mylėti.

Vėlinės – kai prisimename ne tik žmogų, bet ir save šalia jo

Yra viena netekties pusė, apie kurią kalbame rečiau.

Kai miršta artimas žmogus, kartais prarandame ne tik jį.

Prarandame ir tam tikrą savo gyvenimo dalį.

Pavyzdžiui, kai nebėra mamos, gali nebelikti žmogaus, kuriam net būdamas penkiasdešimties vis dar buvai vaikas.

Kai nebėra senelių, gali atrodyti, kad užsidarė durys į vaikystę.

Į namus, kuriuose visada kažkas laukdavo.

Į virtuvę, kurioje nereikėdavo aiškinti, kodėl atvažiavai.

Kartais užtekdavo tiesiog pasirodyti.

„Valgysi?“

Ir net jeigu atsakydavai „ne“, lėkštė vis tiek kažkokiu būdu atsirasdavo ant stalo.

Su papildomu kąsniu, nes „tu visai nieko nevalgai“.

Šiandien tokie prisiminimai gali sukelti šypseną.

Tačiau kartu jie primena, kad su kiekvienu žmogumi turėjome savitą santykį.

Buvome kažkieno vaikai. Kažkieno anūkai. Kažkieno draugai. Kažkieno mylimieji.

Ir kai to žmogaus nebelieka, kartais skauda ne tik dėl jo nebuvimo.

Skauda ir dėl to, kad nebegalime būti su juo tokie, kokie buvome.

Kartais ilgimės ne vien žmogaus. Ilgimės ir savęs, kokie buvome šalia jo.

Tai viena priežasčių, kodėl netekties negalima matuoti vien praėjusiais metais.

Gali praeiti dešimtmetis, o tam tikras prisiminimas vis dar paliesti labai giliai.

Ne todėl, kad gyvenimas sustojo.

O todėl, kad tas ryšys buvo svarbus.

Ar mirusį žmogų būtina paleisti?

Dažnai girdime patarimą:

„Reikia paleisti.“

Paleisti skausmą. Paleisti praeitį. Paleisti žmogų.

Tačiau ką iš tikrųjų reiškia paleisti tą, kurį mylėjome?

Ar turime nustoti apie jį galvoti? Nebelaikyti jo nuotraukos? Nustoti liūdėti per gimtadienį? Nebekalbėti apie jį šeimos susitikimuose?

Ne.

Gedulo psichologijoje aprašoma tęstinių ryšių samprata. Ji padeda suprasti, kad žmogui mirus mūsų santykis su juo nebūtinai visiškai nutrūksta. Jis gali pasikeisti ir tęstis prisiminimuose, vertybėse, šeimos pasakojimuose ar kasdieniuose pasirinkimuose.

Tai nereiškia, kad turime gyventi vien praeitimi.

Tai reiškia, kad meilė ir atmintis neprivalo išnykti tam, kad galėtume gyventi toliau.

Galbūt senelis tave išmokė kantrybės.

Mama – pasirūpinti kitu žmogumi.

Tėtis – nepasiduoti, kai sunku.

O gal išėjusi draugė išmokė nežiūrėti į save taip rimtai ir dažniau juoktis.

Kai šiandien elgiesi vadovaudamasis tuo, ką iš jų išmokai, jų įtaka tęsiasi.

Ne todėl, kad laikas būtų sustojęs.

O todėl, kad santykiai mus keičia.

Ir tie pokyčiai gali likti net tada, kai žmogaus nebėra.

Galbūt paleisti nereiškia pamiršti. Galbūt tai reiškia išmokti gyventi kitaip, išsaugant tai, kas buvo brangu.

Kodėl per Vėlines kartais skauda net po daugelio metų?

Žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą.

Dirbti, keliauti, auginti vaikus, juoktis, kurti naujus santykius.

Ir vis tiek per Vėlines pajusti stipresnį ilgesį.

Kartais net nustebti:

„Juk jau tiek metų praėjo. Kodėl vis dar taip jautru?“

Tačiau gedulas nėra užduotis, kurią privalome atlikti per nustatytą laiką.

Jis neturi vienodo grafiko visiems.

Svarbios datos, šeimos susibūrimai, kvapai ar pasikeitę metų laikai gali sužadinti prisiminimus ir jausmus, kurie kasdienybėje būna tylesni.

Ypač tada, kai aplink mus visi kalba apie atminimą.

Žmonės lankosi kapinėse. Dega žvakės. Socialiniuose tinkluose atsiranda nuotraukų ir jautrių tekstų.

Visa aplinka tarsi trumpam atsigręžia į tuos, kurių nebėra.

Vienam tai suteikia ramybės. Kitam sukelia skausmą. Trečias gali nejausti beveik nieko ir dėl to net pradėti save kaltinti.

Tačiau meilės negalima išmatuoti tuo, kiek ašarų išliejame per Vėlines.

Jeigu šiandien nejauti liūdesio, tai nereiškia, kad žmogus tau buvo nesvarbus.

Jeigu verki po daugelio metų, tai nereiškia, kad nesugebėjai gyventi toliau.

Ir jeigu nenori važiuoti į kapines, tai savaime nereiškia, kad pamiršai.

Atminimas turi daug formų.

Kartais jis tylus. Kartais visai kasdieniškas.

Kartais telpa viename sakinyje:

„Kaip jis dabar iš to juoktųsi.“

O jeigu su mirusiu žmogumi santykis buvo sudėtingas?

Ne visi prisiminimai šviesūs.

Ne kiekvienas žmogus turėjo mylinčius tėvus ar šiltus santykius su artimaisiais.

Kartais miršta žmogus, kurį mylėjome, bet kuris mus ir skaudino.

Kartais santykiai buvo kupini nutylėjimų. Kartais taip ir nesulaukėme atsiprašymo. Kartais nespėjome pasakyti, ką iš tikrųjų jautėme.

Ir tada Vėlinės gali sukelti labai prieštaringus jausmus.

Ilgesį. Pyktį. Liūdesį. Palengvėjimą. Kaltę dėl to palengvėjimo.

Visa tai gali egzistuoti kartu.

Nereikia mirusio žmogaus paversti tobulu vien todėl, kad jo nebėra.

Galima pripažinti ir tai, kas buvo gražu, ir tai, kas skaudino.

Galima gedėti santykio, kurio norėjome, bet niekada neturėjome.

Galima ilgėtis žmogaus ir kartu suprasti, kad kai kurie jo poelgiai buvo neteisingi.

Tai nereiškia, kad blogai prisimename mirusiuosius.

Tai reiškia, kad prisimename juos kaip tikrus žmones.

O tikri žmonės retai telpa į vieną paprastą apibūdinimą.

Kodėl kartais kalbamės su tais, kurių nebėra?

Galbūt ir tau yra buvę.

Važiuoji automobiliu ir mintyse pagalvoji:

„Na, tėti, ką dabar patartum?“

Arba gamindamas maistą prisimeni mamą ir tyliai pasakai:

„Šiandien tikrai nebūtum patenkinta, kiek druskos įdėjau.“

Kartais žmogus net garsiai kreipiasi į išėjusį artimąjį.

Tai nebūtinai reiškia tikėjimą, kad mirusysis jį girdi.

Dažnai tai natūralus būdas palaikyti vidinį ryšį su žmogumi, kurio nuomonė, balsas ar buvimas ilgą laiką buvo svarbūs.

Mes gerai prisimename, ką artimasis mėgdavo sakyti. Kaip reaguodavo. Ką patardavo.

Todėl tam tikrose situacijose galime tarsi išgirsti jo atsakymą savo atmintyje.

Tai vienas iš būdų, kuriais santykis išlieka mūsų vidiniame pasaulyje.

Žinoma, skirtingos dvasinės ir religinės tradicijos šį ryšį supranta savaip.

Vieniems svarbi malda ir tikėjimas sielos tęstinumu.

Kitiems – atmintis, psichologinis artumas ir išsaugotos vertybės.

Nereikia visų šių patirčių suvienodinti.

Svarbiausia, kad žmogus galėtų rasti sau prasmingą būdą prisiminti, nesijausdamas privalantis kažką patirti ar įrodyti.

Kodėl uždegame žvakę?

Lapkričio 2-oji Lietuvoje yra Vėlinės – mirusiųjų atminimo diena. Lapkričio 1-ąją minime Visų Šventųjų dieną.

Šios dienos mūsų kultūroje glaudžiai susijusios su kapų lankymu, malda, šeimos susitikimais ir žvakių uždegimu.

Tačiau žvakė gali turėti prasmę ir žmogui, kuris nesieja šios dienos su religija.

Pagalvok, ką darome uždegdami žvakę.

Trumpam sustojame.

Neskubame.

Sutelkiame dėmesį į žmogų, kurio nebėra.

Galbūt prisimename jo veidą. Gal mintyse pasakome tai, ko nespėjome. Gal tiesiog pabūname tyloje.

Kasdienybėje retai skiriame laiko tokiam sustojimui.

Vis kažkur einame. Kažką planuojame. Į kažką atsakome.

O prie žvakės kartais nebereikia nieko daryti.

Galima tiesiog prisiminti.

Žvakės liepsna nepanaikina netekties.

Tačiau pats atminimo veiksmas gali suteikti vietos jausmams, kuriuos kasdienybėje ne visada turime kada išgirsti.

Ir kartais tos kelios minutės būna svarbios.

O ką daryti, jeigu kapai toli?

Ne visi per Vėlines gali nuvažiuoti ten, kur palaidoti jų artimieji.

Vieni gyvena užsienyje. Kiti dėl sveikatos negali keliauti. Dar kiti net nežino, kur yra artimo žmogaus kapas.

Kartais dėl to atsiranda kaltės jausmas.

Atrodo, kad nepadarėme kažko svarbaus.

Tačiau ryšys su žmogumi nesutelpa į vieną geografinę vietą.

Jeigu negali nuvykti prie kapo, gali prisiminti žmogų ten, kur esi.

Uždegti žvakę namuose. Pasiklausyti jo mėgstamos muzikos. Išsivirti arbatos, kurią gerdavote kartu. Paskambinti artimajam ir pasidalyti prisiminimu.

Arba tiesiog išeiti pasivaikščioti ir mintyse sugrįžti prie vieno gražaus bendro momento.

Tai nėra prastesnis atminimas.

Nėra vieno teisingo būdo prisiminti.

Svarbu ne kiek kilometrų nuvažiuojame, o kiek vietos savo gyvenime paliekame tam, kas mums buvo brangu.

Ką iš tiesų paveldime iš išėjusių žmonių?

Paveldėjimas dažnai asocijuojasi su daiktais.

Namais. Nuotraukomis. Papuošalais. Senu laikrodžiu.

Tačiau yra ir kitas paveldėjimas, kurio neįmanoma įrašyti į testamentą.

Galbūt iš mamos paveldėjai įprotį visada pasiūlyti svečiui arbatos.

Iš senelio – meilę sodui.

Iš tėčio – gebėjimą pataisyti daiktą, kurį kitas jau būtų išmetęs.

Iš močiutės – tą ypatingą sugebėjimą iš trijų bulvių ir vieno svogūno pagaminti vakarienę šešiems žmonėms.

O gal paveldėjai ne tik gerus dalykus.

Galbūt pastebi savyje nerimą, kurį jausdavo tavo tėvai.

Įprotį nutylėti.

Baimę suklysti.

Polinkį viską kontroliuoti.

Ir tai taip pat gali būti šeimos istorijos dalis.

Tačiau čia yra svarbus skirtumas.

Tai, ką perėmėme, nebūtinai privalome perduoti toliau.

Galime išsaugoti švelnumą ir atsisakyti baimės.

Galime prisiminti žmogų su meile, bet nekartoti jo skaudžių pasirinkimų.

Galime gerbti savo šeimos istoriją ir kartu kurti kitokią.

Galbūt vienas brandžiausių būdų pagerbti išėjusius artimuosius – ne aklai kartoti jų gyvenimą, o sąmoningai pasirinkti, ką iš jo norime neštis toliau.

Vienas klausimas, kurį verta sau užduoti per Vėlines

Šiandien nesiūlysiu sudėtingos meditacijos ar ypatingo ritualo.

Tik vieną paprastą klausimą.

Ką gražaus iš žmogaus, kurio nebėra, aš vis dar nešiojuosi savyje?

Galbūt atsakymas ateis iškart.

Gal prisiminsi konkretų sakinį. Gal tam tikrą įprotį. Gal tai, kaip žmogus tave mokė nepasiduoti.

O gal šiandien atsakymo nebus.

Ir tai visiškai gerai.

Nereikia iš kiekvieno prisiminimo išspausti gražios išvados.

Kartais ilgesys tiesiog yra ilgesys.

Kartais labai skauda.

Kartais nieko nesinori suprasti.

Norisi tik dar vieną kartą išgirsti balsą.

Dar vieną kartą pasėdėti kartu.

Dar vieną kartą paklausti:

„Kaip tu laikaisi?“

Ir išgirsti tą pažįstamą atsakymą.

Galbūt taip žmonės ir lieka mūsų gyvenime

Kartais galvojame, kad prisiminti žmogų reiškia grįžti į praeitį.

Tačiau ne visi prisiminimai gyvena praeityje.

Kai kurie tyliai keliauja kartu su mumis.

Mūsų žodžiuose. Įpročiuose. Mažuose pasirinkimuose. Tame, kaip apkabiname savo vaikus ar pasitinkame svečius.

Ir galbūt vieną rytą, stovėdamas virtuvėje, vėl pastebėsi, kad duoną pjaustai lygiai taip, kaip kadaise pjaustydavo mama.

Akimirką sustosi.

Gal nusišypsosi. Gal susigraudinsi.

Ir suprasi, kad netektis nepanaikina visko, kas buvo tarp jūsų.

Žmogaus jau nebegali apkabinti.

Tačiau kai kurie jo gyvenimo prisilietimai vis dar yra tavo rankose.

Galbūt todėl Vėlinės yra ne tik apie tuos, kurių netekome. Jos ir apie tai, kiek daug iš jų liko mūsų gyvenime.

Robertas Norvilas