Pilnaties poveikis emocijoms: kodėl per pilnatį jausmai tampa sunkiau ignoruojami?

Pilnatis dažnai ne sukelia emocijas, o apšviečia tai, kas jau seniai gyvena žmogaus viduje.

Kartais pilnatis ateina ne į dangų. Ji ateina į žmogaus vidų. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo kaip visada. Tas pats rytas. Tas pats darbas. Tie patys žmonės. Tačiau kažkas pasikeičia.

Žodžiai pradeda liesti giliau. Nuovargis pasijunta stipriau. Mintys tampa garsesnės. O emocijos, kurias dar vakar buvo galima nustumti į šalį, šiandien jau prašosi būti išgirstos.

Galbūt problema ne ta, kad kažkas vyksta. Galbūt problema ta, kad kažkas pagaliau tampa matoma.

Pilnatis dažnai ne sukelia emocijas, o jas apšviečia

Mes dažnai įsivaizduojame, kad pilnatis kažką atneša: liūdesį, nerimą, jautrumą. Tačiau dažniausiai ji atneša ne naujus jausmus. Ji iškelia senus. Tuos, kuriems ilgą laiką nebuvo vietos, nes reikėjo dirbti, rūpintis kitais, spręsti problemas, laikytis ir būti stipriam. Todėl daugybė emocijų lieka žmogaus viduje tarsi uždarytame kambaryje.

Kodėl per pilnatį skauda tai, kas jau seniai buvo skaudu?

Įsivaizduok moterį, kuri kelis mėnesius kartojo sau: „Viskas gerai.“ Santykiai lyg ir geri. Darbas lyg ir stabilus. Gyvenimas teka įprasta vaga. Tačiau kažkur giliai viduje ji jau seniai jautėsi neišgirsta.

Pilnaties vakarą partneris pasako vieną, atrodytų, visiškai nekaltą sakinį. Ir staiga akyse kaupiasi ašaros. Ne dėl to vieno sakinio. Dėl visko. Dėl visų kartų, kai jautėsi viena. Dėl visų neišsakytų poreikių. Dėl visų nutylėtų nusivylimų.

Per pilnatį dažnai reaguoja ne viena diena. Reaguoja visas emocinis svoris, kurį žmogus nešiojosi savyje daug ilgiau.

Astrologijoje pilnatis yra kulminacijos taškas

Pilnaties metu Saulė ir Mėnulis astrologiškai atsiduria priešingose dangaus pusėse. Simboliškai tai primena susitikimą tarp dviejų mūsų dalių. Tos, kurią rodome pasauliui. Ir tos, kurią dažnai slepiame net nuo savęs. Todėl pilnatis dažnai atneša suvokimą. Kartais labai gražų. Kartais labai nepatogų.

• kuris santykis nebeturi gyvybės;
• kur per ilgai save aukojome;
• ko iš tikrųjų ilgimės;
• kas mūsų gyvenime tapo per ankšta.

Pilnatis dažnai nekuria tiesos. Ji ją apšviečia. Kartais žmogus metus gyvena manydamas, kad yra laimingas santykiuose. Kartais jis ilgai įtikinėja save, kad darbas jo nevargina. Kartais jis kartoja, kad viskas gerai, nors širdis jau seniai prašo pokyčio. Pilnaties laikotarpiu šie vidiniai prieštaravimai dažnai tampa sunkiau ignoruojami.

Kodėl pilnaties metu sunkiau miegoti?

Daugelis žmonių pastebi tą patį. Pilnaties naktimis kūnas pavargęs, tačiau protas nenori ilsėtis. Mintys sukasi ratu. Sapnai tampa ryškesni. Pabundama vidury nakties. Kartais be jokios aiškios priežasties. Kai viduje kyla daugiau emocinio turinio, sąmonei tampa sunkiau jį ignoruoti.

Tai, nuo ko bėgame dieną, dažnai pasiveja vakare

Yra jausmų, kurių negalima amžinai atidėti. Galima juos užgožti darbu, telefonu, pareigomis ar kitų problemomis. Tačiau anksčiau ar vėliau jie sugrįžta. Pilnaties laikotarpiu tai dažnai jaučiama stipriau. Ne todėl, kad Mėnulis mus baudžia. O todėl, kad žmogaus vidus pavargsta nešti tai, kas neišjausta.

Kartais liūdesys prašo būti išgedėtas. Kartais pyktis prašo būti pripažintas. Kartais širdis pagaliau nori prisipažinti, kad jau seniai pavargo.

Ką verta padaryti per pilnatį?

Ne kovoti su emocijomis. Ne ieškoti greito būdo jas nutildyti. Ne bandyti būti stipresniam už save. Verčiau sustoti ir paklausti:

• Kas šiuo metu mane labiausiai skaudina?
• Ko jau seniai nenoriu pripažinti?
• Kurioje gyvenimo srityje pavargau apsimetinėti?
• Ką mano emocijos bando man pasakyti?

Kartais atsakymai ateina ne iš karto. Tačiau pats klausimas jau tampa pradžia.

Pabaiga

Pilnatis dažnai neateina tam, kad sukeltų chaosą. Ji ateina tam, kad parodytų tai, kas jau seniai gyvena mūsų viduje. Kartais tai būna liūdesys. Kartais neišsakytas ilgesys. Kartais tiesa, kurią per ilgai bandėme apeiti.

Kai pilnaties metu jausmai tampa stipresni, galbūt neverta skubėti jų taisyti. Galbūt verta jų paklausyti. Nes būtent ten, kur šiandien jautriausia, dažnai slypi svarbiausia žinutė apie tai, ko mūsų gyvenimas prašo dabar. O kartais pilnatis ateina ne tam, kad kažką atimtų. Ji ateina tam, kad parodytų tai, ko daugiau nebegalime nematyti.